Už filmą... kuris nėra vien formalumas.

Una pura formalità (1994)

Režisierius ir scenarijaus autorius: Giuseppe Tornatore

Vaidina: Gérard Depardieu, Roman Polanski ir Sergio Rubini

Šis filmas pranoksta visus apibūdinimus – imdb įvardintas kaip kriminalinis trileris, išties yra kur kas daugiau. Tai nėra kriminalas tiesiogine žodžio prasme, nes ryšys tarp nusikaltėlio ir aukos – gerokai kitoks, nei įprasta. Ir nusikaltimas slypi ne tame, ką nusikaltėlis padarė, o tame, ko padaryti nedrįsta. Tai nėra ir įprastas trileris, nebent visą gyvenimą įvardintume šia sąvoka.

Tai visų pirma – vieta be laiko ir erdvės. Laikrodis be rodyklių čia kaba tik tam, kad patikėtumei laiko iliuzija. Spausdinimo mašinėlė – tik tam, kad patikėtumei, jog viską išties reikia prisiminti užrašant. Fiksavimo fikcija, fiksavimo, kuris – viso labo tik Grynas Formalumas.

Tenelieka nepaminėtas ir nuostabus kino operatoriaus darbas - statiški kadrai iš viršaus ar žvilgčiojimas iš spausdinimo mašinėlės, nelyg kažkas stebėtų viską, taip pat žaismai su šviesotamsa ir žaibais, parudavęs spalvų filtras - visa tai tik dar labiau paryškina ir taip niūriai netikrą tikrovę.

Kas tai? Slogus sapnas? O gal visas gyvenimas per vieną naktį? Tiršta simuliacija? Gal moderni skaistykla?

Man tai – valanda išgryninančio šalčio, lietaus plovimo, ėjimo per kitą žmogų į save.

Kol dar ne per vėlu.

Filmų nuotrupos

Eidama gatve, staiga prisimeniau, turinti šį blogą - tad kodėl man nepasidalinus mintimis apie filmus, kurių pastaruoju metu tenka išvysti tiek daug gerų?

Pirmasis - filmas Equus, žiūrėtas prieš savaitę ir turintis ganėtinai daug interpretacijų galimybių, tad siūlau nepriimti visko iškart, o verčiau susidomėti, pažiūrėti pačiam ir tuomet nuspręsti, kaipgi viskas ten yra iš tikrųjų :)

Equus

Tai yra ne tik psicho-detektyvinė drama. Taip pat tai - drama, išreiškianti transcendencijos poreikį, tūnantį žmoguje, ir tuo pačiu kvestionuojanti vakarietiškas normas, susijusias su šiuo poreikiu.

Į šią dramą galima žiūrėti froidiškai (šito nedarysiu, nes tai būtų pernelyg vienpusiška ir būtų pernelyg paprasta atspėti tokios interpretacijos eigą bei išvadas), galima ir jungiškai (šįkart jaučiu, kad tai būtų perdėm atitraukta nuo kasdienybės, kurioje/apie kurią ir sukasi filmo sukeltos mintys, kuri ir yra minėto poreikio kaltininkė ir šaltinis), bet galima ir savaip.

Man šioje dramoje įdomi sąvokų ‚normalumas‘ ir ‚fantazija‘ dilema, kurios, deja, priešpastatomos viena kitai, tad stovi santykyje arba/arba. Šitoje vietoje filmo plotmė skyla į dvi dalis, pasidaro dvigubai dramatiška - atskleidžiama ne tik berniuko, užvaldyto jo fantazijos, drama, tačiau ir psichiatro, kuris, matydamas berniuką kaip savo antipodą ir šiam netgi pavydėdamas, su siaubu suvokia, kad jo, kaip gydytojo, pareiga - išgydyti aistrą. Jam teks išamputuoti jo ‚ligotą‘ fantaziją kaip auką normalumui. Išgydyti ir padėti atsikratyti to, ko jam pačiam trūksta ir kas jį žavi.

Pacientas, pranašesnis už gydytoją ir gydytojas, mylintis paciento ligą - taip aš matau šį filmą.

Žinoma, kad Alano mama, nors ir nepripažįstanti savo kaltės, galėjo išties būti vienas iš paskatų Alanui susikurti sau tokį pasaulį, kuriame draudžiamą fiziškumą užpildytų bent jau stabai (beje, per šios dramos teatrinį pastatymą arklius vaidina būtent žmonės su toteminėmis kaukėmis). Tačiau filmas ir šiuo klausimu pateikia dialektiką - berniuko tėtis, kritikuojantis religiją („Bloody religion - it’s our only real problem in this house“) - pabrėžtinas racionalistas irgi neišvengia problemų ir poreikio bent trumpam išdumti iš kasdienybės - kalbėdamas apie religijos žalą, pats vakarus leidžia porno filmų kino salėje.

Equus, berniukui egzistuojantis dievas, kompensuoja tai, ko nesuteikia kasdienybė: laisvę, kūniškumą, vitališkas jėgas, artumą ir kone sielų giminystę... Vienok galima paklausti, ar net puikiausia kasdienybė GALI suteikti visa tai? O gal tai jau yra ta sritis, kai kasdienybė pasidaro per pilka ir mes bejėgiškai imam ilgėtis to poreikio, noro išeiti iš kasdienybės sistemos? Juk ir Martinas turi savo silpnybę (mūsų konktekste tai veikiau derėtų vadinti ‚stiprybe‘) - Graikiją. Ji jam virsta ta irracionalumo sritimi, kurioje jis jaučiasi jaukiai, todėl ji jam ir būtina ir natūrali. Tokia, kaip berniukui yra Equus. Tačiau kartą sukurta fantazija (šį žodį vartoju ne kaip ‚pramano, melo‘ sinonimus, o turėdama minty verčiau pasaulio realybės inspiruojamas subjektyvias kitos realybės projekcijas, ir iš to sekančius stiprius subjektyvius vidinius išgyvenimus), kuri nuolatos puoselėjama, pamažu ima pati valdyti jos kūrėją - o šis jam paklusti.

Taip, tai skausminga. Bet šiame skausme, kaip suprantame ir iš Martino pokalbio su magistrate, slypi ir individualumo laisvė. Šis skausmas yra aistra, o aistra jam virsta skausmu.

Filmas vykusiai subtiliai piešia ironiją tiek (dogmatiškos) krikščionybės, tiek stabų garbinimo, tiek psichoanalitinių metodų atžvilgiais. Šia prasme filmas tikrai originalus ir neišsemiamas.

Kaip teigia kai kurie religijotyrininkai - religijos viena iš esmių ir yra nuolatinis savo buvimo tikslo kvestionavimas. Tačiau šią funkciją dalinai perima ir meno sritis: pavyzdžiui, teatras bei kinas. „Playwrights know, deep within themselves, that modern audiences are starved for transcendence“-puikiai iliuostruoja šią mintį Mitchell Hay. Manau, ir šis filmas neįkyriu būdu priverčia perkratyti savo mintis, beieškant ten ko nors, bent iš tolo primenančio tikslą, kryptingumą, nuoširdumą sau ir laisvę poreikiams.

Apie marimbas ir Griškevičių

Kas yra marimbos? Anot žodyno, marimbà yra mušamasis muzikinis instrumentas, ksilofono atmaina; sudaryta iš medinių lentelių, pritvirtintų prie virvelių, po kuriomis įtaisyti arbūzo arba bambuko rezonatoriai; mušama lazdelėmis. Už ką marimbas? Už tai, kad jos skambios, gražios ir nevienodos. Jos gali būti nuo pačių primityviausių ir aiškiausių (tautinių) iki sudėtingiausių (individualių), kone neišprendžiamų galvosūkių...



Harry Partch "Diamond Marimba", sukurta 1946-taisiais






Kur būna marimbos? Jos būna visur, kur nori būti. Kartais be Lotynų Amerikos, koncertų salių ir namų renkasi ir keistesnius fonus: pusniuogius įkaitusius vyriškius ar japonišką virtuvę.
















Skambantis stalas - Fumiaki Goto dizainas






Ką mėgsta marimbos? Be jau minėtų keistų pomėgių jos turi ir įprastinius: skambėti įvairiai, nuo Mario tonacijų http://www.youtube.com/watch?v=DtzpGKadgew, afrikietiškų ritmų http://www.youtube.com/watch?v=UDJPQ0ilaRU ir http://www.youtube.com/watch?v=0bjLTAXM-fU&feature=related ligi vakarietiškų neoakademinės muzikos sluoksnių http://www.youtube.com/watch?v=-EGKILvPArs, kad ir interpretuojamų rytuose http://www.youtube.com/watch?v=1Q9jwDS2SKU&feature=related.


Marimbos mėgsta būti skambinamos, visaip ir visur ir visų.




O Griškevičius? Prie ko čia jis? Prie to, kad ir jis su marimba mano šiandienos varikliukas. Taip, niekaip negali, žmogau, pamiršti tų ekspresionistinių apšvietimų, aiškios kompozicijos ir skirtingų realybių derėjimą bei aštrias moteris jo fotografijoje, keistą gyvumą skulptūroje ir lietuvišką optimistiškai niūrų siurrealizmą tapyboje.



Fotografija

Aštri moteris 2007
Vaisius 2007
Ornitologo kolekcija 2007














Dangaus piemuo 2007


Medėjanti 2007













Skulptūriniai nutikimai


Kambarinio angelo kėdė 2003









Minotauro pasirodymas 2001













Tapyba:
































Iš eilės:

Pūtikas 1992
Narvelis 1992
Jo akiniai 2007
Ikaro sindromas 1994
Gyvenimas pamirštam interjere 1998
Eilinė vakarienė 1994
Patriotiniai žaidimai 2000
Apie lietuvių kilmę ir jų dvasios restauravimą 2009

Šaltinis: http://algisg.lt/


Tai tiek šiam kartui grožybių ir įspūdžių.
Ramanaktis.

Namai

Sunku kalbėti apie namus vienareikšmiškai kaip apie vietą. Tai turbūt labiau sielos būsena. Na, bet kalbant apie vietas, dabar esu vienuose iš savo "namų" - pas mamą :] ir, kaip dažnai, pokalbiai krypsta sovietinio gyvenimo ypatumų temomis. Apie tai, kaip sunku būdavo 'išlyst' ant scenos. Kaip išsuko Rasputinas savo grupę Ласковый май, pripirkęs vagoną tuščių kasečių už kaimo traktoriui skirtus pinigus. Kaip išeidavo iš koncertų pinigus slėpdami po panų sijonais, nes atimdavo. Ir kaip plito uždrausta muzika - iš rankų į rankas, juostose, ir uždraustos eilės - užrašų knygelėse.

Ta proga prisiminsiu ankstyvus sovietinius 90-tuosius. Ar bent tuos kelis reiškinius, kuriuos šiandien sužinojau iš mamos.

Жанна Агузарова - tų laikų ekstravagantiškumo įsikūnyjimas. Sklando visokie gandai, kad ji buvo suimta, ir kad psichūškėj gulėti teko, ir visa kita.

http://www.youtube.com/watch?v=dpjOCKAXlZQ&feature=related

Тальков - būtina paklausyti. Sovietinis anarchistinis repas - "KPSS (Komunistų partija)...SS, SS."

http://www.youtube.com/watch?v=ZIxLY4VmF2w

Pabaigai Миша и медведи - tokie gražūs laisve alsuojantys frykai.

http://www.youtube.com/watch?v=xF-OIIXuzPU&feature=player_embedded

Labų naktų!

Iliuzijos - vienintelė realybė

Nežinau, ar tai mano visos dienos badavimas, ar klausomi keistėsiai, ar paskaita, kurioje tokie žodžiai kaip "velniai, demonai, fantastika, žmonijos gerėjimas, Kristus didysis inkvizitorius, gyvavaizdis-Doppelgänger ir pnš" yra tariami savaime suprantamu rimtu tonu, bet esu gerokai pakliuvus į kažkokią sapninę būseną. Jaučiuos esanti toj šviesoj iš Landsbergio eilėraščio:

iliuzijų teatro artistai

tuomet Dievas tarė: „Tebūnie Šviesa!“
ir šviesa pasirodė.
Dievas matė, kad šviesa buvo gera
ir atskyrė žiūrovus nuo scenos.

Landsbergis, Vytautas V. Lunatikų dainos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.

Ramavakaris

Labiausiai ir patinka tokie ramūs vakarai. Su kambarioke pažiūrėjom "The Man on Wire". Nesenas dokumentinis filmas apie prancūzą Philippe Petit - vaikščiotoją virve, kuris 1974 metais perėjo virve tarp New York dvynių. Ir visa tai be apsauginės virvės, ir visa tai daryta kaip nusikaltimas, ir už tai jis buvo suimtas, žinoma. Bet tik trumpam. Daugelis metų, tam, kad suplanuoti 45 minučių šokį 1350 pėdų aukštyje. Ko jie tik nepadarė, kad įvykdytų tikslą, kuriam nėra atsakymo į klausimą "Kodėl?".

Reportažas apie įvykį:
http://www.youtube.com/watch?v=lAVj2IVC9ko&feature=related

Prieš tai Philippe pasivaikščiojo virš Sydney tilto:
http://www.youtube.com/watch?v=UWCOQnRLwQQ&feature=related

Labiausiai įvėpiantys žodžiai: "Tai neįmanoma, tai - už žmogaus galimybių ribų. Tai gerai, darom."

Ir dar, ta proga, kad šitam Vokietijos užkampy šį mėnesį turėsim svečiuose Vytautą V. Landsbergį... tyčiomis užtikau jo 89'tųjų metų (tuo ji ir pati pirma) eilių knygelę "Pasakojimai apie namus":
http://www.tekstai.lt/buvo/tekstai/landsber/apienam.htm

užtikau ir džiaugiuosi. Juokinga, ir skausminga poezija.

Opiat...čeburachnuls'ia!

Prieš porą dienelių su mama, laimei, prisiminėm čeburašką. Linkiu ir jums prisimint! Tą mielai plaukuotą atlėpausį dydelėm akim ir romantiškąjį inteligentą Geną, aišku ir Lariską su piktąja Šepokliak (kurios prototipas beje buvo Uspenskio, parašiusio Čeburašką, ex-žmona). O čeburaška kažkiek gimininga ir su Nu podogi! zuikiu, nes abu turi tos pačios aktorės balsą :]
o čia dar buvo mažas akibrokščiukas. Kai Gena prabilo japoniškai:
http://www.youtube.com/watch?v=ZeKPIn8vvLs (japonai, pasirodo, taip daro su visais multikais).

O šis rytas buvo nuostabus. Karališki pusryčiai balkone, šildant saulutei, o fone Chujan, grojanti tradiciniu kinietišku styginiu instrumentu. Vėliau kroatė Taida ir jos magiškoji fleita. Mm.

Bet baigės rytas, kad ir koks nuostabus, ir atėjo diena, tokia lietuviška visai. Su Gintaru ir Inga lėkėm 'pasižmonėt' į vietinį zoo-parką. Na kadangi jis randasi po atviru dangumi, tai jie vadina aną Tierpark (atseit, gyvūnų parkas). Bet tai nelabai tiesa. Vistiek variantas panašesnis į fabriką. Labiausiai gal nustebino vištos ir kiaušinių 'inkubatorius'. Tokioj kaip orkaitėj išperina visus viščiukus... Ir kurgi čia vadinamoji 'edukacinė' zooparko funkcija?

Gervės. Beje, jų Vokietijoj, skirtingai nei Lietuvoj, pakankamai daug, ir jos nebijo žmonių, ir vaikštinėja autostradų pakelėse kaip mūsiškiuos gandrai:

Baltoji pelėda (tundros paukštis) už grotų:
Didysis apuokas (lot. bubo bubo), Lietuvoje - labai reta rūšis mūsų miškuos.
Na čia kai kurios atrakcijos:

O mieste, velykinėj mugėj, aptikau parduodant "lietuviškąją mėtą", hehe.
Pas Ingą. Gaminam įdarytus šampinjonus :}
Paparacinu. Gintaras.
Grybai! Gintaras sakė, kad mes čia darom ne grybus, o velykinius kiaušinius (kuriuos ir aš valgyčiau:D ) gražūs.Buvo skanu. Tadu žiūrėjom f."Candy", narkomanų porelės istoriją.

Ir...galiausiai, dienos pabaigai: "Volk i telionok" http://www.youtube.com/watch?v=GKti1MFOZqw