Už filmą... kuris nėra vien formalumas.

Una pura formalità (1994)

Režisierius ir scenarijaus autorius: Giuseppe Tornatore

Vaidina: Gérard Depardieu, Roman Polanski ir Sergio Rubini

Šis filmas pranoksta visus apibūdinimus – imdb įvardintas kaip kriminalinis trileris, išties yra kur kas daugiau. Tai nėra kriminalas tiesiogine žodžio prasme, nes ryšys tarp nusikaltėlio ir aukos – gerokai kitoks, nei įprasta. Ir nusikaltimas slypi ne tame, ką nusikaltėlis padarė, o tame, ko padaryti nedrįsta. Tai nėra ir įprastas trileris, nebent visą gyvenimą įvardintume šia sąvoka.

Tai visų pirma – vieta be laiko ir erdvės. Laikrodis be rodyklių čia kaba tik tam, kad patikėtumei laiko iliuzija. Spausdinimo mašinėlė – tik tam, kad patikėtumei, jog viską išties reikia prisiminti užrašant. Fiksavimo fikcija, fiksavimo, kuris – viso labo tik Grynas Formalumas.

Tenelieka nepaminėtas ir nuostabus kino operatoriaus darbas - statiški kadrai iš viršaus ar žvilgčiojimas iš spausdinimo mašinėlės, nelyg kažkas stebėtų viską, taip pat žaismai su šviesotamsa ir žaibais, parudavęs spalvų filtras - visa tai tik dar labiau paryškina ir taip niūriai netikrą tikrovę.

Kas tai? Slogus sapnas? O gal visas gyvenimas per vieną naktį? Tiršta simuliacija? Gal moderni skaistykla?

Man tai – valanda išgryninančio šalčio, lietaus plovimo, ėjimo per kitą žmogų į save.

Kol dar ne per vėlu.