Filmų nuotrupos

Eidama gatve, staiga prisimeniau, turinti šį blogą - tad kodėl man nepasidalinus mintimis apie filmus, kurių pastaruoju metu tenka išvysti tiek daug gerų?

Pirmasis - filmas Equus, žiūrėtas prieš savaitę ir turintis ganėtinai daug interpretacijų galimybių, tad siūlau nepriimti visko iškart, o verčiau susidomėti, pažiūrėti pačiam ir tuomet nuspręsti, kaipgi viskas ten yra iš tikrųjų :)

Equus

Tai yra ne tik psicho-detektyvinė drama. Taip pat tai - drama, išreiškianti transcendencijos poreikį, tūnantį žmoguje, ir tuo pačiu kvestionuojanti vakarietiškas normas, susijusias su šiuo poreikiu.

Į šią dramą galima žiūrėti froidiškai (šito nedarysiu, nes tai būtų pernelyg vienpusiška ir būtų pernelyg paprasta atspėti tokios interpretacijos eigą bei išvadas), galima ir jungiškai (šįkart jaučiu, kad tai būtų perdėm atitraukta nuo kasdienybės, kurioje/apie kurią ir sukasi filmo sukeltos mintys, kuri ir yra minėto poreikio kaltininkė ir šaltinis), bet galima ir savaip.

Man šioje dramoje įdomi sąvokų ‚normalumas‘ ir ‚fantazija‘ dilema, kurios, deja, priešpastatomos viena kitai, tad stovi santykyje arba/arba. Šitoje vietoje filmo plotmė skyla į dvi dalis, pasidaro dvigubai dramatiška - atskleidžiama ne tik berniuko, užvaldyto jo fantazijos, drama, tačiau ir psichiatro, kuris, matydamas berniuką kaip savo antipodą ir šiam netgi pavydėdamas, su siaubu suvokia, kad jo, kaip gydytojo, pareiga - išgydyti aistrą. Jam teks išamputuoti jo ‚ligotą‘ fantaziją kaip auką normalumui. Išgydyti ir padėti atsikratyti to, ko jam pačiam trūksta ir kas jį žavi.

Pacientas, pranašesnis už gydytoją ir gydytojas, mylintis paciento ligą - taip aš matau šį filmą.

Žinoma, kad Alano mama, nors ir nepripažįstanti savo kaltės, galėjo išties būti vienas iš paskatų Alanui susikurti sau tokį pasaulį, kuriame draudžiamą fiziškumą užpildytų bent jau stabai (beje, per šios dramos teatrinį pastatymą arklius vaidina būtent žmonės su toteminėmis kaukėmis). Tačiau filmas ir šiuo klausimu pateikia dialektiką - berniuko tėtis, kritikuojantis religiją („Bloody religion - it’s our only real problem in this house“) - pabrėžtinas racionalistas irgi neišvengia problemų ir poreikio bent trumpam išdumti iš kasdienybės - kalbėdamas apie religijos žalą, pats vakarus leidžia porno filmų kino salėje.

Equus, berniukui egzistuojantis dievas, kompensuoja tai, ko nesuteikia kasdienybė: laisvę, kūniškumą, vitališkas jėgas, artumą ir kone sielų giminystę... Vienok galima paklausti, ar net puikiausia kasdienybė GALI suteikti visa tai? O gal tai jau yra ta sritis, kai kasdienybė pasidaro per pilka ir mes bejėgiškai imam ilgėtis to poreikio, noro išeiti iš kasdienybės sistemos? Juk ir Martinas turi savo silpnybę (mūsų konktekste tai veikiau derėtų vadinti ‚stiprybe‘) - Graikiją. Ji jam virsta ta irracionalumo sritimi, kurioje jis jaučiasi jaukiai, todėl ji jam ir būtina ir natūrali. Tokia, kaip berniukui yra Equus. Tačiau kartą sukurta fantazija (šį žodį vartoju ne kaip ‚pramano, melo‘ sinonimus, o turėdama minty verčiau pasaulio realybės inspiruojamas subjektyvias kitos realybės projekcijas, ir iš to sekančius stiprius subjektyvius vidinius išgyvenimus), kuri nuolatos puoselėjama, pamažu ima pati valdyti jos kūrėją - o šis jam paklusti.

Taip, tai skausminga. Bet šiame skausme, kaip suprantame ir iš Martino pokalbio su magistrate, slypi ir individualumo laisvė. Šis skausmas yra aistra, o aistra jam virsta skausmu.

Filmas vykusiai subtiliai piešia ironiją tiek (dogmatiškos) krikščionybės, tiek stabų garbinimo, tiek psichoanalitinių metodų atžvilgiais. Šia prasme filmas tikrai originalus ir neišsemiamas.

Kaip teigia kai kurie religijotyrininkai - religijos viena iš esmių ir yra nuolatinis savo buvimo tikslo kvestionavimas. Tačiau šią funkciją dalinai perima ir meno sritis: pavyzdžiui, teatras bei kinas. „Playwrights know, deep within themselves, that modern audiences are starved for transcendence“-puikiai iliuostruoja šią mintį Mitchell Hay. Manau, ir šis filmas neįkyriu būdu priverčia perkratyti savo mintis, beieškant ten ko nors, bent iš tolo primenančio tikslą, kryptingumą, nuoširdumą sau ir laisvę poreikiams.